Kai meilė gyvena tarp mūsų ...
Šiandien susirinkome paminėti Valentino dienos – dienos, kai stabtelime ir prisimename tai, kas nematoma akimis, bet labai stipriai jaučiama širdimi. Tai diena apie jausmą, kuris neturi amžiaus, neturi ribų ir nereikalauja ypatingų progų.
Kas yra meilė? Vienam – tai paprastas klausimas ryte: „Ar jau valgei?“ Kitam – tylus prisėdimas šalia, kai nereikia žodžių. Meilė nebūtinai garsiai išsakoma. Kartais ji labai tyli, labai paprasta – paduota ranka, šypsena, puodelis arbatos ar atidus išklausymas.
Meilė nesuskaičiuoja metų. Ji ateina per prisiminimus, per rūpestį, per švelnų žvilgsnį. Ji gali būti jaunatviškai veržli, o gali būti rami, brandi ir išmintinga. Laikai keičiasi, bet jausmai išlieka – tampa gilesni, tylesni, bet labai tikri.
Šventės metu kalbėjome apie tai, kas kiekvienam yra meilė. Vieniems – tai pagarba. Kitiems – brangūs prisiminimai. O svarbiausia – jausmas būti reikalingam ir mylimam.
Skambėjo eilės apie meilę – apie ją, kuri reikalinga kaip duona, kaip oras, kaip vanduo. Apie ją, kuri moka dalintis skausmu ir švelniai paslėpti ašarą delnuose. Poezija priminė, kad meilė – tai ne tik džiaugsmas, bet ir buvimas šalia tada, kai reikia stiprybės.
Šventėje netrūko ir dainų. Muzika sugrąžino į jaunystę, į pirmą šokį, pirmą pasimatymą, pirmą laišką. Ir kiekvienas, tyliai ar garsiai, širdyje turbūt prisiminė savo meilės istoriją.
Trumpas žaidimas parodė, kad meilė slypi kasdienybėje – šiltame apkabinime, geroje dainoje, išklausyme, paprastuose, bet labai reikšminguose dalykuose.
Ši diena dar kartą priminė: meilė gyvena čia – tarp mūsų. Ji gyvena bendruomenėje, rūpestyje vienas kitu, švelniame žodyje ir gebėjime būti kartu. Valentino dienos proga linkime visiems niekada nepritrūkti šilumos, būti reikalingais ir mylimais....
